Šiek tiek apie gluosnių gentį ir “Tortuosa” veislę

Taksonominis gluosnių genties pavadinimas – Salix- kilęs iš kilęs iš keltiškos kalbų šeimos šaknies, reiškiančios „prie vandens“. Neretai parkuose gluosnį žemyn svyrančia laja galima ir pamatyti greta vandens telkinių, kur jo šakos grakščiai leidžiasi žemyn atsispindėdamos jų paviršiuje. Lietuvoje dažniau sutinkamas svyruoklinis baltasis gluosnis “Tristis”, tiesiomis šakomis. Tuo tarpu gluosnis salix babylonica var pekinensis, kilęs iš Kinijos bei Korėjos ir dar vadinamas drakono nago gluosniu – yra dar įspūdingesnis gluosninių egzempliorius.

Tai didelis lapuotis medis, kurio tvirtą kamieną vainikuoja grakštus plačiai apvalių, vingiuojančių, žemyn svyrančių šakų vainikas. “Tortuosa” pažodžiui ir reiškia – vingiuojantis. Susisukę būna ir šio augalo lapai. “Tortuosa” auga pakankamai greitai ir per 20 metų pasiekia maždaug 6 metrų aukštį, o jo maksimalūs matmenys gali siekti 9-15 (kartais iki 18) metrų aukštį ir tokį patį plotį. Dėl šios priežasties, šis medis yra rečiau sutinkamas gyvenamųjų namų kraštovaizdyje.

Šio gluosnio auginimo ir pritaikymo galimybės

Tinkamiausios sąlygos “Tortuosai” augti yra saulėta vieta arba dalinis pavėsis, taip pat drėgna, vidutiniškai derlinga dirva. Geriausias metas augalą genėti yra vėlyva žiema arba ankstyvas pavasaris. “Tortuosa” priskiriamas USDA 5 atsparumo zonai, o kartais net ir 4. Tačiau šaltomis žiemomis rytinėje Lietuvos dalyje pasitaiko jaunų šakelių pašalimas. Taip pat, jei augalas negaus pakankamai drėgmės, jo šakos gali ir išdžiūti.

Šio gluosnio šakos neretai naudojamos kaip dekoracija interjere. Jos būna pamerkiamos į vazas, kartais dažomos auksiniais žiedais, siekiant dar paryškinti jų ornamentiškumą. Tad jų rasti galima ir floristikos parduotuvėse. Kaip ir kiti svyrantys gluosniai, “Tortuosa” puikiai atrodys dideliose, atvirose erdvėse, taip pat prie vandens telkinių, kaip išskirtinis, egzempliorinis augalas.