Prerijų gėlė, skaičiuojanti šimtmečius soduose

Ežiuolės genties pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio “echinos”, reiškiančio ežį arba jūros ežiuką - užuomina į dygliuotas centrines kuokeles, esančias ant daugumos genties žiedų. Purpurinės ežiuolės, yra kilusios iš drėgnų prerijų, pievų, pievose ir atvirų miškų centrinėje ir pietryčių JAV dalyje. Ant standžių, vertikalių stiebų, apaugusių kiaušiniškais arba plačiai lancetiškais, tamsiai žaliais lapais, jos sukrauna įvairiaspalves, visą vasarą besipuikuojančias, nuostabių žiedų galvutes. Europos ir Šiaurės Amerikos soduose ji sutinkama jau daugiau, nei tris šimtus metų. O dar prieš tai ankstyvieji Amerikos indėnai ją naudojo žaizdoms ir infekcijoms gydyti.
 

Viena populiariausių ežiuolių rūšių

1998 metais metų daugiamečio augalo apdovanojimą laimėjusi ežiuolė “Magnus” pasižymi plačiais, ryškiai rožiniais žiedais. Ji pasiekia 75 – 90 cm aukštį ir 40 cm plotį. Tai taip pat anksti vasarą pražystanti veislė, savo kerinčia žiedų išvaizdą išlaikanti iki pat vasaros pabaigos. O kartais, ypač tinkamai prižiūrima, ežiuolė žiedais puošis net ir iki pirmųjų šalnų.
 

Ežiuolės priežiūra ir pritaikymas sode

Ši ežiuolė lengvai augs vidutinio sunkumo, sausoje ir laidžioje dirvoje, saulėje arba daliniame pavėsyje. Geriausiai auga pilnoje saulėje. Tai lengvai prisitaikantis augalas, pakenčiantis sausrą, karštį, drėgmę ir prastą dirvožemį. Ji puikia tinka gėlynų apželdinimui, taip pat mažiems sodams ir auginimui vazonuose. Žiedai fantastiškai atrdys skinti, pavieniui ir puokštėse.