Bruknuolė, šliaužiančioji

Visžalė, aromatinga kiliminė danga, pritraukianti paukščius

Šliaužiančioji bruknuolė pasiekia 7-15 cm aukštį. O plečiasi ji – neribotai, tačiau ne itin sparčiai. Jos blizūs lapai būna tamsiai žali šiltuoju metų laiku, o šaltuoju – įgauna ir rausvų atspalvių. Rudenį šis kiliminis augalas ima krauti stambias, blizgias uogas, kurios laikosi per žiemą ir gali praturtinti tiek Jūsų receptus, tiek pritraukti į kiemą strazdų, svirbelių ar net voveraičių. Bruknuolės uogų aromatas yra mėtinis, lengvai saldus, su miško natomis.

Šis augalas kilęs iš rytinės Šiaurės Amerikos žemyno dalies. Jį indėnai istoriškai naudodavo arbatoms ir kaip nuskausminamąjį. Bruknuolė yra itin praturtinta natūraliais salicilatais ir yra vienas iš augalų, privedusių prie aspirino cheminės formuluotės. Jos lotyniškas pavadinimas (gaultheria) augalui suteiktas Prancūzijos karaliaus gydytojo ir botaniko, 18-ame amžiuje dirbusio Kvebeko kolonijoje, Jean-Francois Gaultier, garbei.
 

Sąlygos, kurioms esant bruknuolė klestės

Tinkamiausia šiems augalams – rūgšti terpė. Jai puikiai tiks substratas, skirtas šilauogėms ar rododendrams. Idealiausia – pusiau pavėsinga vieta. Bruknuolės toleruos ir dalinį pavėsį. Taip pat svarbu palaikyti drėgmę jų šaknims. Pušų žievės mulčias šiuo atžvilgiu gali pasitarnauti kaip puikus akompanimentas. Jis praturtins dirvą naudingais mineralais, parūgštins ją, o taip pat padės išlaikyti drėgmę dirvožėmyje. Kuomet šis žiemos sezono augaliukas įsitvirtins reikiamoje dirvoje – jis lengviau toleruos sausras.

Bruknuolė puikiai derės prie pamiškėje esančių sodų. Taip pat augdama po pušimis ar eglėmis, šilauogėmis, azalijomis arba rododendrais, tiek augančiais dirvoje, tiek vazone.